Dažnai Juos tyliai stebiu, kai nuvažiuojam aplankyti. Dažnai tyliai prisimenu, kai dar laukdamasi dukros pagalvodavau, kad geresnio senelio turbūt niekas negalėjo dukrai dovanoti... Man gera stebėti, kaip jie abu kapstosi smėlyje, pjauna žolę, ar eina pažiūrėti ar katė dar neatsivedė kačiukų... Tas ryšys tarp senelio ir anūkės man kažkoks magiškas. Dvi kartos: viena gyvenimo išminties jau paliesta, o kita dar tokia jauna ir maža, atrodo, dar taip neseniai atėjusi į gyvenimą...
Ir visada tyliai pasidžiaugiu, kad dabar Jie turi vienas kitą.
Linkėjimai. Viktorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą