Atėjo ta diena... naktį beveik nemiegojau, nes vis mąsčiau, kad tik nesusimaučiau, kad tik viską padaryčiau gerai! Jaučiausi kaip prieš egzaminą, delnai prakaitavo, širdis daužėsi, o galvoje vis sukosi mintys, kad tik nesugestu fotoaparatas, kad iš tų nervų nepamirščiau visos kuprinės su technika!
Pirmi kadrai buvo su drebančiomis rankomis, bet paskui įsivažiavau ir jaučiau tokį malonumą, kad nemoku apsakyti. Man fotografavimas, tai kažkas tokio! O dar kai žinai, kad kažkada ateityje šeima žiūrės tas nuotraukas, atsiranda didelis ryžtas pagauti visas tas malonias akimirkas, kad žiūrėdami nuotraukas jaustusi jaukiai.
Ir ką galiu pasakyti, kad nebuvo taip baisu. Šeima buvo fantastiška, jauki, o kas svarbiausia natūrali. Galbūt pirmas blynas prisvilo šiek tiek, galbūt tų minusų ir fotografijos taisyklių sulaužymų aibės, bet jaučiuosi gerai, nes šeima liko patenkinta, o tai man svarbiausia. Svarbiausia nesugriauti vilčių. :)
Visą fotofilmuką galite pažiūrėti čia: https://vimeo.com/42968984
Linkėjimai. Viktorija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą